Balandžio 25 d., antradienį, 18 val. klausytojai kviečiami į M. K. Čiurlionio namus Vilniuje valandai atsitraukti nuo skubiai tekančio gyvenimo, pamiršti kasdienio lėkimo sūkurį ir pasinerti į muzikines meditacijas, pajusti gamtos pulsą ir ramybę.
Į meditacinę kelionę „Tarp miško ir miesto“ kviečia prancūzų elektroninės ir teatro muzikos kūrėjas, aktorius, garsios electro-flamenco grupės „Von Magnet“ įkūrėjas Philas Vonas ir pianistas Rokas Zubovas, jau daugiau kaip trisdešimt metų aktyviai pristatantis M. K. Čiurlionio kūrybą pasaulyje.
Muzikai susipažino 2018 metais ir, siejami meilės Čiurlionio kūrybai ir idėjoms, pradėjo drauge muzikuoti. Duetas yra sukūręs koncertinę programą „Eiti ramybėn“, kurioje M. K. Čiurlionio pjesės fortepijonui liaudies dainų motyvais suskamba šiuolaikinėje Roko Zubovo interpretacijoje. Philas Vonas įvairiais elektroniniais prietaisais gyvai transformuoja fortepijono garsą ir papildo jį natūraliais gamtos bei elektroninių instrumentų garsais. Programos įrašai buvo panaudoti keliais tarptautiniais apdovanojimais įvertintos M. K. Čiurlionio paveikslų motyvais sukurtos interaktyvios virtualios realybės instaliacijos „Angelų takais“ garso apipavidalinimui. Tuo pačiu pavadinimu „Eiti ramybėn“ išleista vinilinė plokštelė.
Straipsnyje „Apie muziką“ 1909 metais Čiurlionis rašė, kad lietuviškos „dainos, tai tarytum brangaus marmuro uolos ir laukia jos tik genijaus, kurs mokės iš jų pasigaminti nemirštančius veikalus“. Tuo metu kompozitorius jau buvo pritaikęs daugiau kaip dvidešimt lietuviškų liaudies dainų chorui ir maždaug tiek pat fortepijonui. Iki šiol šie maži muzikiniai stebuklai, atrakinę gelmines „mūsų dainelių“, kaip jas meiliai vadindavo Čiurlionis, galias ir grožybes, išlieka svarbia dalimi Lietuvos chorų ir pianistų repertuaruose, yra laikomi lietuviškų liaudies dienų pritaikymo akademiniam atlikimui etalonais.
Savo programoje Philas Vonas ir Rokas Zubovas tarsi kalbasi su didžiuoju kompozitoriumi, pasitelkdami improvizacinio meno subtilybes interpretuoja Čiurlionio taip mylėtas lietuviškas dainas, kuria iš jų muzikinius garsovaizdžius, kuriuose muzikos ir gamtos garsai tampa viena kontempliavimo erdve.
Koncertas M. K. Čiurlionio namuose (Savičiaus g. 11, Vilnius) balandžio 25 d. 18 val. yra nemokamas. Daugiau informacijos www.mkcnamai.lt
Šeštadienį, kovo 11 d. 15 val. M. K. Čiurlionio namuose žodžio ir muzikos popietėje „Laisvė kelsis! Jeigu netiki – pražūsi!” [Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė] aktorė Jūratė Onaitytė skaitys ištraukas iš Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės poemos „Giria Žalioji“, o pianistas Rokas Zubovas skambins Mikalojaus Konstantino Čiurlionio fortepijoninius kūrinius. Renginys, skirtas Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo metinėms ir Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės (1886–1958) 137-ajam gimtadieniui.
1907 metų pabaigoje susitikę Vilniuje ir iš karto pajutę nepaprastą sielos bendrystę, Sofija ir Mikalojus Konstantinas du metus kartu žengė gyvenimo ir kūrybos keliu, dalindamiesi savo talentų dovanomis, turtindami vienas kitą širdies ir kūrybos vaisiais, drauge kurdami ateities Lietuvos viziją. Deja, po to ypač trumpo ir šviesaus bendrystės katarsio, Sofijai teko sunki dalia beveik pusę amžiaus gyventi taip staiga sudužusios meilės ir netekties pergyvenimais. Bet tai nepalaužė Sofijos dvasios – ji visą gyvenimą nenuilstamai dirbo įvairiausiais būdais tęsdama jų abiejų sukurtos dvasingos ir laisvos Lietuvos viziją. Todėl Sofiją Kymantaitę-Čiurlionienę deramai galima vadinti viena iškiliausių ir talentingiausių XX a. Lietuvos moterų, kurios talentas išsiskleidė pačiose įvairiausiose žodžio kūrybos erdvėse – poezijoje, dramaturgijoje, menotyroje, kritikoje, teatrologijoje, kalbos kultūroje ir vertimuose.
Kaip Sofija prasitarė laiške anūkei, būsimai skulptorei, šviesaus atminimo Daliai Palukaitienei, „Giria Žalioji“ užima ypatingą vietą jos ilgame kūrybos kelyje: „…Brandino mane gyvenimo skriaudos ir visuomeninis darbas – brandino ir trukdė… trukdė… juk aš taip mažai esu parašiusi – o geriausią savo dalyką parašiau 60-tus metus eidama. Taip – „Girią Žaliąją“. Parašiau Jaunatvės meilės poemą jau senatvėje. Ar dėl to taip vėlai, kad tokia nepasirengus, išsiblaškius žengiau į gyvenimą? Ar reikėjo visko patirti, sugurti ne sykį po našta, kad susikristalizuotų meilės ir paparčio Žiedo poema…“
Antrojo pasaulinio karo metais pradėta rašyti lyriškai dramatiška tautosakinė poema kilo iš visą gyvenimą puoselėto ir giliai pergyvento dvasinio-kūrybinio artimumo Mikalojui Konstantinui. „Čiurlionio kūryboje pasinėrimas pribrendo ir susikristalizavo mano sieloje ir prabilo žodžiu po keturiasdešimties metų“, prisipažino Sofija „parašiau [penkias „Girios Žaliosios“ giesmes] žaibo greitumu, per bene šešias savaites, imdama lyg iš kažkokių sieloje atkastų klodų ir visą laiką turėdama vaizduotėje gyvų gyviausią, ryškų ryškiausią aną vasarą. Lyg jis, Konstantinas, būtų mane už rankos vedęs, su manimi kūręs.“
Šiandien, Ukrainai taip herojiškai ginant savo teisę būti laisvai ir švenčiant Lietuvos laisvės dieną, prisimenant aukas, sukrautas ant laisvės kovų aukuro, ypač aktualiai skamba pačiais tamsiausiais okupacijos metais 1947-1951 parašyta papildoma poemos „Giria Žalioji“ Ketvirtosios Giesmės antroji dalis, iki 1991 metų išgulėjusi slaptavietėje. Parašytoje ta pačia tautosakiškai pasakina stilistika, ši Giesmė sukrečia Sofijos įžvalga į pačius tamsiausius žmogaus prigimties užkaborius ir nenugalimos vilties šviesa.
Aktorė Jūratė Onaitytė ir pianistas Rokas Zubovas jau ne kartą drauge dalyvavo renginiuose, skirtuose Sofijos ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionių kūrybinio palikimo puoselėjimui. Šį kartą jie M. K. Čiurlionio namuose pristato savo naują kūrybinę kelionę į dviejų Lietuvos genijų vizijų žemę. Žodžio ir muzikos popietė „Laisvė kelsis! Jeigu netiki – pražūsi!” M. K. Čiurlionio namuose, Savičiaus gatvėje, Vilniuje kovo 11 dieną 15 valandą yra visiems atviras ir nemokamas renginys. Daugiau informacijos www.mkcnamai.lt
Aktorė Jūratė Onaitytė, gimusi ir augusi Vilniuje, nuo 1976 metų ištikimai dirba Kauno valstybiniame dramos teatre, ten yra sukūrusi dešimtis įsimintinų rolių. Nusifilmavusi daugiau kaip dvidešimtyje kino filmų, aktorė yra apdovanota Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija, Kristoforo premija, buvo pripažinta Įsimintiniausia Kauno menininke, laimėjo Sidabrinę gervę už antraplanį vaidmenį. Pianistas Rokas Zubovas, M. K. Čiurlionio namų Vilniuje vadovas, jau daugiau kaip trisdešimt metų garsina savo įžymiojo prosenelio kūrybą visame pasaulyje.
Pianistų Sonatos ir Roko Zubovų koncertas Nacionalinėje filharmonijoje. D. Matvejevo nuotr.
Pianistai atliko simbolinę programą, kurioje skambėjo Johanneso Brahmso Sonata dviem fortepijonams f-moll, Claude’o Debussy „Lindraja“, „Baltais ir juodais“ bei du lietuvių autorių kūriniai – Broniaus Kutavičiaus „Gilijos laivužis“ ir Zigmo Virkšo „Paskutinis rudens divertismentas“.
„C.Debussy ir J.Brahmsas ugdė mus kaip duetą tuos 25 metus. Dueto krikšto kūrinys buvo C.Debussy „Antikiniai epigrafai“. Jį pagrojome 1997 metų balandį Lemonto dailės galerijoje Čikagoje. Tada abu skambinome ir solo, o pabaigoje pasirodėme dviese. Daug metų stengėmės išsisukti nuo grojimo kartu – mes susituokę jau 33 metus, bet daug kas to prašydavo ir tąkart neatsilaikėme“, – juokaudamas pasakojo R.Zubovas.
Veiklos nestokojantys sutuoktiniai – Rokas vadovauja M.K. Čiurlionio namams Vilniuje, Sonata dirba koncertmeistere Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetėje muzikos mokykloje, vertėjauja, abu nuo 2004-ųjų iki 2019-ųjų rengė festivalį Neringoje „Nepaklusniųjų žemė“ – kasmet pristato bent kelias spalvingas koncertines programas dviese keturiomis rankomis. Jie nuolat aranžuoja įvairų repertuarą, yra garsinę nebylų kiną, groję kabaretinius kūrinius, atlieka daug lietuviškos, amerikiečių ir prancūzų autorių muzikos. Tačiau pastaraisiais metais duetas koncertuoja itin dažnai – surengia net 40–50 pasirodymų per metus, o nuo praėjusio balandžio švenčia scenose savo 25-metį.
Pianistų Sonatos ir Roko Zubovų koncertas Nacionalinėje filharmonijoje. D. Matvejevo nuotr.
Anot Roko ir Sonatos, rimtai susitelkti į muzikavimą juos paskatino karantino periodai: uždaryti namuose su dviem fortepijonais pianistai galėjo mokytis naujų kūrinių, užsiimti vien tuo, apie ką daug metų svajojo, bet negalėjo imtis dėl kitos veiklos. Būtent karantinų laikotarpiu jų repertuarą papildė monumentali J. Brahmso Sonata ir C.Debussy „Juodais ir baltais“, praėjusią savaitę pagroti ir Šiauliuose.
Tačiau svarbiausiu savo jubiliejinio sezono akcentu duetas vadina unikalią dviejų XX amžiaus pradžios marinistinių simfoninių opusų programą „Skambančios spalvų jūros. Čiurlionis ir Debussy“. Joje skamba C.Debussy „Trys eskizai simfoniniam orkestrui „La mer“ („Jūra“), paties autoriaus pritaikyti fortepijonui keturioms rankoms, ir M.K. Čiurlionio simfoninė poema „Jūra“, pritaikyta fortepijonui keturioms rankoms Jadvygos Čiurlionytės. Atliekami Zubovų dueto, jie pirmą kartą per beveik 120 metų suskambo kartu. „J. Čiurlionytės rankraštis iki 2021-ųjų pabaigos gulėjo archyvuose. Mes jį atradome ir prikėlėme, padirbėję prie jo maždaug pusmetį. Niekas kitas, be mūsų, šios aranžuotės negroja. Nuo balandžio ją atlikome jau 18 kartų – turbūt daugiau nei apskritai iki tol skambėjo „Jūra“. Visam orkestrui pagroti šį kūrinį reikėtų turbūt bent 50 kartų didesnio biudžeto“, – pasakojo Rokas.
Pianistų Sonatos ir Roko Zubovų koncertas Kasteel Sorghvliedt, Antverpene, Belgijoje. L. Mažuknaitės nuotr.
Prieš kelis mėnesius duetas šią marinistinę programą labai sėkmingai pristatė už Atlanto ilgiausioje iš visų savo koncertinėje kelionėje, kuri apėmė penkis JAV miestus. Surengti šias gastroles Zubovams padėjo Amerikos universitetuose dirbantys jų bičiuliai, kurių duetas įsigijo dešimtmetį gyvendamas už Atlanto. Ten jie išvyko, laimėję „Žalią kortą“.
„Ir Viskonsine, ir Siatle, ir Klivlende publika buvo apstulbusi, kai išgirdo šalia vieno svarbiausių XX a. pradžios simfoninių kūrinių C.Debussy „Jūros“ ne mažiau svarbų, bet nežinomą lietuvio opusą. Sakė niekada nemanę, kad M.K. Čiurlionis yra tokio didelio kalibro kompozitorius. Atliekamos fortepijonu keturiomis rankomis abi „Jūros“ skamba išties įspūdingai.
Išgirsti, kaip tą pačią didingą gamtos stichiją – jūrą – garsais perteikia du itin jautrūs spalvos ir garso santykiui amžininkai, muzikos gigantai – impresionistas ir simbolistas, yra nepaprasta patirtis. Šia programa mes parodome tikrąjį M.K. Čiurlionio mastą, kurio neatskleidžia jo miniatiūros. Mūsų tikslas – suteikti šiam kompozitoriui deramą istorinę reikšmę, o tam būtinas kontekstas.
Marinistinę programą galima laikyti mūsų su Sonata indėliu į artėjančio M.K. Čiurlionio 150 metų jubiliejaus paminėjimą. Jį švęsime 2025-aisiais. Aišku, be J.Čiurlionytės įdirbio, turbūt niekada nesiryžtume pritaikyti didžiausio simfoninio M.K. Čiurlionio kūrinio fortepijonui“, – kalbėjo lietuvių klasiko vaikaitis R. Zubovas.
Ištikimybė M.K. Čiurlioniui
Dar kitaip atiduoti duoklę savo proseneliui M.K. Čiurlioniui Roką paskatino kolega pianistas Justas Šervenikas. Bičiuliai sumanė M.K. Čiurlionio namuose renginių ciklą „Dialogai su Čiurlioniu“, kuriame klasiko kūrinius atlieka užsienio muzikai. Vien parėjusiais metais cikle pasirodė keliolika svečių, tarp jų – tarptautinio lygio pianistai. Olandė prieš koncertus Lietuvoje grojo M.K. Čiurlionį Amsterdame, lenkų pianistas pristatė M.K. Čiurlionio ir F. Chopino mazurkų ir valsų programą Vokietijoje. Šiemet vėl laukiama būrio atlikėjų iš užsienio – iš Amerikos, Kanados, Danijos ir kitų šalių. M.K. Čiurlionį skambins lenkų ir italų fortepijoniniai duetai.
Dėl M.K. Čiurlionio namų R. Zubovas paliko darbą Kauno muzikos akademijoje. „Taip jau yra, kad jau 30 metų vis Čiurlionį pasirenku“, – atviravo pianistas. Jis prisideda ir prie kapitalinio visų M.K. Čiurlionio kūrinių rinkinio su išsamiais mokslininkų komentarais leidybos. Šis rinkinys atskleis visą kompozitoriaus paveldo redagavimo ir interpretavimo istoriją. Lietuvoje dar nė vieno kompozitoriaus palikimas nebuvo išleistas tokiu formatu.
Naujasis leidinys ypatingas ir tuo, kad jį rengia tarptautinis muzikologų ir menotyrininkų kolektyvas – tai nauja čiurlionistikoje. „M.K. Čiurlionio kūriniams ypač svarbios istorinės ir kritinės įžvalgos, nes didelė dalis jo palikimo – eskizų pavidalo“, – pabrėžė R. Zubovas. Pirmieji rinkinio tomai pasirodys minint kompozitoriaus gimimo 150-ąsias metines.
Laukia Pietų Korėja
Zubovų duetas vadina M.K. Čiurlionį vienu kertinių savo repertuaro kompozitorių. Jo „Miške“ keturioms rankoms įkvėpė sutuoktinius tęsti dueto karjerą ir puoselėti M.K. Čiurlionio palikimą. Anot Roko, šis kūrinys tarsi pakylėjo dueto muzikavimą į aukštesnį lygį.
Daug metų Zubovai grojo vienu fortepijonu, nes turėjo vieną instrumentą namuose. Be to, Lietuvoje yra tik kelios salės, turinčios du gerus fortepijonus. Bet jau kelerius metus pianistai ir namuose gali groti dviem instrumentais, dažniau renkasi šį formatą pasirodymams koncertuose. Jų 25-mečio koncertuose Vilniuje ir Šiauliuose du fortepijonai skambėjo tarsi simfoninis orkestras. Tačiau po rytdienos rečitalio Klaipėdos koncertų salėje duetas vėl persės prie vieno instrumento – gros M.K. Čiurlionio ir C.Debussy „Jūras“ trijuose koncertuose Pietų Korėjoje.
Surado savo nišą
Sonata ir Rokas kaip fortepijoninis duetas debiutavo 1997 metų pavasarį Čikagoje, Lemonto dailės galerijoje. Abu pianistai studijavo muziką ne tik Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, bet ir Šveicarijoje (Heinricho Neihauzo institute Ciūriche) bei JAV (De Paulo universitete Čikagoje). Laimėję žalią kortą, jie dešimt metų gyveno JAV. Atlikėjai koncertavo didžiuosiuose JAV ir Kanados miestuose, Argentinoje ir Urugvajuje, daugelyje Europos šalių, yra dažni tarptautinių festivalių dalyviai, pasirodė su įvairiais kameriniais ir simfoniniais orkestrais bei chorais.
Nuo 2004 m. S. ir R. Zubovai yra muzikos ir ekologijos festivalio Neringoje „Nepaklusniųjų žemė“ įkvėpėjai ir rengėjai. Jie atliko šiame festivalyje daug specialiai jiems parašytų kūrinių, kai dar egzistavęs Kultūros fondas skatino individualius užsakymus. Duetas išskirtinai rūpinasi R. Zubovo prosenelio M.K.Čiurlionio kūrybos tyrinėjimu ir propagavimu. Kitos ryškios jo repertuaro gijos – prancūzų ir šiuolaikinė amerikiečių muzika.
Pokalbis su pianistais Sonata Deveikyte-Zuboviene ir Roku Zubovu Laimutė Ligeikaitė
Koncertu Lietuvos nacionalinėje filharmonijojevasario 8 d. Sonatos Deveikytės-Zubovienės ir Roko Zubovo fortepijoninis duetas pažymės savo kūrybinės veiklos 25-metį. Daugybę pasirodymų visame pasaulyje surengę pianistai nuolat dalyvauja tarptautiniuose festivaliuose Lietuvoje, Norvegijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Slovėnijoje, Vokietijoje, Suomijoje ir kitur, garsina lietuvių muziką, daug metų buvo muzikos ir ekologijos festivalio Neringoje „Nepaklusniųjų žemė“ įkvėpėjai ir rengėjai. Jubiliejiniam koncertui besirengiantys pianistai sutiko pasidalyti mintimis apie savo bendrystę, kūrybinį kelią ir koncerto programą.
Fortepijoninis duetas kaip muzikavimo forma – unikalus reiškinys. Lietuvoje turime gražią tokio muzikavimo tradiciją, yra sukurta šio žanro kūrinių. Vis dėlto esama skirtumo, ar atlikėjams tiesiog susiburti pagroti kūrinį koncerte, ar nuolat būti fortepijoniniu duetu. Savo dueto istoriją skaičiuojate nuo 1997 m. koncerto Čikagoje. Ką per visus tuos 25-erius metus jums reiškia būti duetu?
Sonata Zubovienė. Ir muzikoje, ir gyvenime esame labai skirtingi. Tiesiog vienas kito antipodai. Matyt, todėl vienas kitam netrukdome ir gebame susilydyti į vieną. Manau, kad tai galima vadinti duetu.
Yra dvi fortepijoninių ansamblių rūšys: du atlikėjai skambina vienu instrumentu (keturiomis rankomis) arba dviem instrumentais, pastatytais vienas prieš kitą. Kokio pobūdžio kūrinių daugiau jūsų repertuare? Kaip nusakytumėte toko muzikavimo skirtumus?
S. Z. Mes labai mėgstame groti ir daug grojame keturiomis rankomis. Šie kūriniai užima didesnę mūsų dueto repertuaro dalį. Grojimas prie dviejų instrumentų yra labiau dviejų atskirų pasaulių jungtis, o keturiomis rankomis vienu instrumentu – vienas pasaulis, kurį formuoja keturios rankos. Abu su Roku esame pajutę, kad grojimas keturiomis rankomis panašesnis į kvarteto muzikavimą.
Rokas Zubovas. Yra ir praktinis grojimo vienu instrumentu aspektas: būname arčiau vienas kito. Jeigu rimčiau, tai Lietuvoje yra tik kelios koncertinės salės su dviem lygiaverčiais instrumentais, o vieną pakankamai gerą instrumentą galima rasti daugelyje Lietuvos miestų. Mėgstame tą intymesnį, betarpiškesnį bendravimą su klausytoju, dalijimąsi su juo muzika.
Vienas pirmųjų istorijoje fortepijoninio dueto kūrinių vadinasi „Kova ir ne kova“ (priskiriamas XVI a. anglų kompozitoriams ir atlikėjams Johnui Bullui arba Thomui Tomkinsui). Jeigu pritaikytume šią metaforą jūsų koncertiniam gyvenimui, kas vis dėlto tarp jūsų vyksta scenoje – kova ar ne kova?
S. Z. Tikrai ne kova. Mėgstame kurti bendrą dalyką.
R. Z. Labai geras klausimas ir labai geras kūrinio pavadinimas! Tam tikra kova vis tiek vyksta, bet ją kovojame drauge. Ir grodami dviem fortepijonais, ir vienu jaučiame tą patį: kad privalome bent trumpam „atkovoti“ klausytoją iš gatvės triukšmo, iš gyvenimo bėgimo, iš jo ar jos bėdų, vargų. Tai kova su vis labiau įsisiautėjančia rutina ir triukšmu, kuris trukdo mums išgirsti grožį ir harmoniją.
Esate du ryškūs pianistai, dažnai koncertuojantys ir su kitais įvairiais atlikėjais. Dviejų asmenybių buvimas kartu nėra vienprasmis. Antanas Maceina yra rašęs, kad „Aš ir Aš buvoja visiškai kitaip, negu Aš ir Tu“. Kaip derinatės, sinchronizuojatės, kuriate dialogą ir tiesiogine, ir perkeltine prasme?
S. Z. Grojant mums visada svarbiausia iškomunikuoti kompozitoriaus mintį. Nesame tie, kuriems labai rūpi savęs pačių teigimas. Manau, kad grodami kartu esame trise – kompozitorius, Rokas ir aš.
R. Z. Čia gražiai Sonata pasakė… apie tris. Mūsų darbo procesas gana vingiuotas, nes, kaip Sonata minėjo, esame labiau priešingybės nei tapačios asmenybės. Todėl ir grojamo kompozitoriaus pasaulis kiekvienam iš mūsų žadina labai skirtingus vaizdinius ar refleksijas. Man grojimas dviese tapo ypač brangus nuo tada, kai supratau, kad tai ne sinchronizavimasis, o gyvenimiškos patirties praplėtimas. Grodamas su Sonata labai gerai suprantu, kad vieno ar kito melodinio vingio taip niekada nepagročiau, todėl jaučiuosi praturtintas jos pasauliu ir muzikos suvokimu. Manau, kad per tą ketvirtį amžiaus abu išmokome įsiklausyti ir praturtėti vienas kito patyrimais. Bet tikrai taip – stengiamės, kad kompozitorius visada būtų pirmasis trio balsas.
Jūsų dueto 25-mečio koncertas „Baltais ir juodais“ vyks Nacionalinėje filharmonijoje vasario 8 dieną. Į jubiliejinę programą įtraukėte ypatingą aurą sukuriantį Broniaus Kutavičiaus kūrinį „Gilijos laivužis“, Zigmo Virkšo „Paskutinį rudens divertismentą“, Claude’o Debussy kūrinius „Lindaraja“ bei „Baltais ir juodais“, taip pat didžiulę ir dramatiškų įvykių kupiną Johanneso Brahmso Sonatą dviem fortepijonams f-moll. Pirmiausia pasidalykite koncerto programos idėja ir būtent Kutavičiaus opuso, kuriame skambės ir choro balsai, pajauta.
R. Z. Jubiliejiniame koncerte į vieną upę suteka mums labai svarbūs trys įkvėpimo šaltiniai: lietuviška muzika, Debussy, kurį galime vadinti savo dueto krikštatėviu, nes jo kūriniai duetui pirmiausia mus užbūrė, ir Brahmsas, kuris mus abu lydėjo ir brandino kaip pianistus. Man asmeniškai Kutavičiaus kūryba nuo jaunystės buvo ryšys su šiuolaikine muzika. Jo idėjos, pajautos, konstrukcijos visada labai jaudino ir intrigavo. Dar mokykloje esu grojęs jo pjeses jauniesiems pianistams, o sonatą fortepijonui skambinau net Čiurlionio konkurse. Toliau buvo oratorijos, kurias rengėme festivalyje „Nepaklusniųjų žemė“, duetu ir su birbyne atlikome „Gervių šokius“. Prieš penkiolika metų Vilniaus rotušėje atlikėjų iniciatyva surengėme mums brangaus kompozitoriaus 75-mečio jubiliejaus koncertą. Kutavičiaus muzika tarsi visada yra greta, kaip koks lietuviškos žemės alsavimas. „Gilijos laivužį“ atradome, galima sakyti, netyčia. Čikagoje su „Dainavos“ choru buvo suplanuota atlikti didingą ir mistišką Carlo Orffo kantatą „Carmina Burana“. Choro vadovas Darius Polikaitis paklausė, gal būtų koks lietuviškas kūrinys, kuriuo galėtume pradėti koncertą. Taip atradome „Gilijos laivužį“, kuris nepaprastai gerai nuskambėjo Čikagoje ir dabar yra mūsų labai mėgstamas kūrinys, jį tikrai ir toliau grosime koncertuose.
S. Z. Iš tiesų, Debussy „Antikiniai epigrafai“ buvo tas kūrinys, kuris pirmą kartą labai ryškiai leido pajusti, kad grojant dviese rezultatas gali būti kur kas daugiau nei dviejų žmonių pastangų suma… Brahmso muziką pradėjome groti drauge dar nebūdami duetu – Čikagoje rengiau su orkestru Pirmąjį Brahmso fortepijoninį koncertą. Pasirengimo metu Rokas grodavo orkestro partiją. Jau tada pasinėrimas drauge į Brahmso muzikos pasaulį visiškai užbūrė. Kutavičiaus „Gilijos laivužį“ atradome Lietuvos muzikos informacijos centro interneto puslapyje, ten jis buvo įvardytas kaip kūrinys dviem pianistams ir fonogramai. Tiesa, fonograma niekada nebuvo padaryta, ją parengėme specialiai šiems koncertams. O Čikagoje atlikome su gyvu dideliu jungtiniu choru – aplink klausytojus išsirikiavo apie aštuoniasdešimt dainininkų. Buvo neapsakomas, nepamirštamas įspūdis.
Jūsų repertuare išskirtinę vietą užima prancūzų impresionisto Claude’o Debussy kūriniai. Tačiau ne ką menkesnė vieta skiriama, žinoma, ir Mikalojui Konstantinui Čiurlioniui. Plačiai Lietuvoje ir užsienyje atlikote programą „Skambančios spalvų jūros. Čiurlionis ir Debussy“. Ar tokia muzika jums artimiausia ir kodėl?
R. Z. Taip, Čiurlionis ir jo laikmetis, įvairiausi su tuo susiję kultūriniai pjūviai, reikia prisipažinti, mūsų šeimoje ir kūrybiniuose ieškojimuose yra mano „atsinešta“ tema. Ilgą laiką Sonata sakydavo, kad tai mano erdvė, bet jau beveik prieš dvidešimt metų pradėjome koncertuose groti simfoninės poemos „Miške“ adaptaciją fortepijonui keturioms rankoms. Sulaukėme labai gerų atsiliepimų. O nuo pernai grojame ir simfoninės poemos „Jūra“ versiją fortepijonui keturioms rankoms. Jeigu nebūtume atradę, kad egzistuoja Jadvygos Čiurlionytės adaptacija, patys veikiausiai nebūtume įsidrąsinę. Bet programa „Skambančios spalvų jūros“ tiesiog pati reikalavo, kad ją kas nors sukurtų. Tik įsivaizduokite: du kompozitoriai, impresionistas ir simbolistas, tais pačiais metais kiekvienas pradeda rašyti simfoninį kūrinį „Jūra“… Būtinai turėjome tai padaryti, nes tai įrašo monumentalią Čiurlionio „Jūrą“ į pasaulinį kultūros kontekstą. Priešpastato ją pačiai garsiausiai visų laikų „Jūrai“. Čia galima prisiminti jūsų klausimą – ar tai kova, ar ne kova? Manau, tai nėra tiesioginė kova, bet labiau dviejų jūros stichiją įsimylėjusių kompozitorių dialogas.
S. Z. Tikrai labai gerai jaučiamės klajodami po Debussy vizijas, emocines pajautas, reljefus… Esame pagroję viską, ką gali atlikti du pianistai, o Debussy mums labai dosnus – jis pats pritaikė fortepijonui keturioms rankoms praktiškai visus savo orkestrinius kūrinius. Kai kurie jų, tokie kaip simfoninė siuita „Pavasaris“ ar Simfonija h-moll, ir egzistuoja vien fortepijoninio dueto pavidalu – partitūros yra pamestos…
Jubiliejinio jūsų koncerto kulminacija – didinga Brahmso Sonata dviem fortepijonams f-moll. Ji buvo sumanyta kaip styginių kvintetas, tačiau jo pagrindu pats Brahmsas sukūrė opusą dviem fortepijonams. Ką apskritai jums reiškia Brahmsas? Ir kokią istoriją pasakos šis finalinis koncerto akcentas?
R. Z. Kaip minėjau, Brahmsas mums labai brangus autorius. Kažkada, prieš labai daug metų, mėginau pats sau atsakyti, kuris kompozitorius yra mano mėgstamiausias. Klausimas, manau, nelengvas bet kuriam muzikos mylėtojui. Todėl nutariau į tai pažvelgti „moksliškiau“, suskirstydamas muziką žanrais. Ir tada labai nusistebėjau savo atsakymais: mėgstamiausia simfonija – Brahmso Ketvirtoji; mėgstamiausias fortepijoninis koncertas – Brahmso Antrasis; mėgstamiausias Requiem – Brahmso „Vokiškasis“; mėgstamiausias kamerinis kūrinys – antroji Brahmso sonata violončelei ir fortepijonui… Tai tikrai nemažai. Kažkas yra Brahmso muzikoje, kas mane hipnotizuoja. Ir šiuo aspektu mes su Sonata, manau, esame artimos sielos.
S. Z. Brahmso Sonata dviem fortepijonams yra nepaprastas kūrinys – joje susilieja geriausios kompozitoriaus fortepijoninės, kamerinės ir simfoninės muzikos savybės. Ta stiprybė ir nostalgija, kilnumas ir nuoširdumas, epinis užmojis ir kalbėjimo intymumas tikrai nė vieno nepaliks abejingo.
Pianistų Sonatos Deveikytės-Zubovienės ir Roko Zubovo duetas šiemet mini kūrybinės veiklos 25-metį ir ta proga vasario 8 d. rengia rečitalį Nacionalinėje filharmonijoje.
„Mūsų dueto ketvirčio amžiaus meninėje raidoje visada labai svarbią vietą užėmė Claude’as Debussy ir Johannesas Brahmsas“, – sako R. Zubovas ir kviečia klausytis pagal Debussy kūrinį pavadintos programos „Baltais ir juodais“, kurioje skambės duetui ne mažiau svarbių lietuvių kompozitorių kūryba, šįkart tai bus Broniaus Kutavičiaus ir Zigmo Virkšo kompozicijos.
Pianistai gražią savo fortepijoninio dueto sukaktį jau įprasmino daugybe pasirodymų visame pasaulyje, o koncertas Filharmonijos scenoje juos tarsi vainikuoja. Priminsime, kad Sonatos ir Roko Zubovų fortepijoninis duetas debiutavo 1997 m. Čikagoje.
Abu pianistai, tarptautinių konkursų laureatai, studijavo Lietuvoje, Šveicarijoje ir JAV. Atlikėjai koncertavo didžiuosiuose JAV ir Kanados miestuose, Argentinoje, Urugvajuje, Irane, daugelyje Europos šalių, grojo su įvairiais kameriniais ir simfoniniais orkestrais, nuolat dalyvauja tarptautiniuose festivaliuose Lietuvoje, Norvegijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Slovėnijoje, Vokietijoje, Suomijoje ir kitur.
15 metų S. ir R. Zubovai buvo muzikos ir ekologijos festivalio Neringoje „Nepaklusniųjų žemė“ įkvėpėjai ir rengėjai. Duetas intensyviai garsina Mikalojaus Konstantino Čiurlionio muziką pasaulyje, groja daug lietuviškos muzikos opusų, yra atlikęs daugiau kaip 10 specialiai jam parašytų kūrinių. Neatsitiktinai tad ir į jubiliejinę programą įpynė lietuvių kompozitorių kūrinius: Broniaus Kutavičiaus „Gilijos laivužį“ ir Zigmo Virkšo „Paskutinį rudens divertismentą“.
„Lietuvių autorius visada įtraukiame į programą. Turime nusimesti įgimtą lietuvišką kuklumą ir drąsiai visur ir visiems rodyti nepaprastą mūsų žemės menininkų kūrybą. Niekas už mus to nepadarys. O patirtis rodo, kad bet kurioje pasaulio šalyje atliekama lietuviška muzika sulaukia didelio dėmesio ir sutinkama labai pozityviai. Abu šioje programoje skambėsiantys opusai nėra nuolatiniai svečiai Lietuvos koncertų scenose“, – pasirinktą misiją garsinti lietuvių kūrybą nusako duetas.
Šalia lietuvių kompozitorių koncerte „Baltais ir juodais“ skambės prancūziška ir vokiška muzika – Claude’o Debussy ir Johanneso Brahmso kūriniai. „Kiekvienas Debussy kūrinys – tai kelionė į vitališką ir nenuspėjamą spalvų ir charakterių pasaulį, kiekvieną kartą užburia kompozitoriaus gebėjimas garsais sukurti pačius neįtikimiausius vaizdinius, emocinius atspalvius ir charakterius. Galime prisipažinti, kad kūrinys „Šeši antikiniai epigrafai“ mus sujungė į duetą“, – apie Debussy muzikos reikšmę kalba pianistai.
Ypač svarbus koncerte skambėsiantis Debussy triptikas „Baltais ir juodais“ (1915), atliepiantis pianistų poziciją dabarties aktualijų kontekste. Šis kūrinys – „tai stoiškas ir gilus kompozitoriaus atsakas į Pirmojo pasaulinio karo beprotybes, tai į labai asmenišką išgyvenimų lauką supinti patys įvairiausi kultūriniai ir estetiniai to laiko atšvaitai.
Kiekvieną iš trijų ciklo dalių Debussy dedikavo vis kitam savo bičiuliui, taip tarsi kreipdamas klausytojo dėmesį vis kita kryptimi, o savo leidėjui, pristatydamas kūrinį, pakomentavo: „…prancūzų siela visad išliks skaidri ir herojiška“, – apie triptiką pasakoja koncertui jį pasirinkę atlikėjai.
Visą programą vainikuos Johanneso Brahmso Sonata dviem fortepijonams f-moll, op. 34b. „Brahmso muzika mus abu žavėjo nuo pat jaunystės, ji buvo labai svarbi mūsų, kaip pianistų, formavimuisi. Brahmso soliniai kūriniai, jo kameriniai opusai, koncertai fortepijonui ir orkestrui, jo simfoninė muzika formavo mūsų estetines pažiūras ir mus kaip pianistus. Brahmso Sonata dviem fortepijonams f-moll (1864), kurią taip pat žinome ir Fortepijoninio kvinteto f-moll, op. 34, ir styginių kvinteto variantu, – tai ir nepaprastai prašmatnus kūrinys, ir subtilus kamerinis opusas, savo apimtimi ir minties skrydžiu prilygstantis kompozitoriaus simfonijoms“, – finalinio kūrinio didybę apibūdina duetas.
Kamerinės muzikos koncertas „Baltais ir juodais. Sonatos ir Roko Zubovų dueto 25-mečiui“ vyks vasario 8 d., trečiadienį, 19 val. Filharmonijos Didžiojoje salėje. Bilietus platina kakava.lt
Visą LNF 82-ojo sezono programą rasite interneto svetainėje www.filharmonija.lt. Kviečiame pasinaudoti šį sezoną siūlomu abonementu ir laukiame Jūsų koncertuose! LNF 82-ojo koncertų sezono mecenatas – „Norfa“.
Vasario 3 d., penktadienį, 14 val. Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnazijoje „Baltais ir juodais“ muzikos garsais žais nepaklusniųjų fortepijoninis duetas Sonata ir Rokas Zubovai.
Kviečiame Šiauliečius ir miesto svečius į nemokamą koncertą!
2023 m. vasario 10 d., penktadienį, 18:30 val.Klaipėdos koncertų salėje 25-erius metus drauge muzikuojantis pianistų duetas Sonata ir Rokas Zubovai pristatys programą „Skambančios visatos“, jungdami pagrindines savo muzikinių ieškojimų gijas.
Atlikėjai teigia, kad geriausiai jaučiasi „interpretuodami būtent prancūziškojo impresionizmo ir vokiškojo romantizmo kūrinius. Na, o lietuvių autoriai mums visada buvo labai svarbi kūrybos erdvė – jeigu mes nesukursime lietuviškos muzikos interpretavimo tradicijos, tai niekas nesukurs“.
Programa: Claude Debussy, Johannes Brahms, Zigmas Virkšas, Bronius Kutavičius.
Pianistai Sonata ir Rokas Zubovai gražią savo fortepijoninio dueto sukaktį įprasmino daugybe pasirodymų visame pasaulyje, o juos vainikuoja koncertas „Baltais ir juodais“ Lietuvos nacionalinės filharmonijos Didžiojoje salėje.
2023 m. vasario 8 d., trečiadienį, 19 val. šalia lietuvių kompozitorių Broniaus Kutavičiaus ir Zigmo Virkšo opusų skambės prancūziška ir vokiška muzika – Claude’o Debussy ir Johanneso Brahmso kūriniai.
Programa BRONIUS KUTAVIČIUS – „Gilijos laivužis“ ZIGMAS VIRKŠAS – „Paskutinis rudens divertismentas“ CLAUDE DEBUSSY – „Lindaraja“, L. 97, CD. 42; „En blanc et noir“ („Baltais ir juodais“), L. 134, CD. 142 JOHANNES BRAHMS – Sonata dviem fortepijonams f-moll, op. 34b
Atlikėjai SONATA DEVEIKYTĖ-ZUBOVIENĖ, ROKAS ZUBOVAS (fortepijoninis duetas)
Fortepijoninis duetas debiutavo 1997 m. Čikagoje. Abu pianistai, tarptautinių konkursų laureatai, studijavo Lietuvoje, Šveicarijoje ir JAV. Atlikėjai koncertavo didžiuosiuose JAV ir Kanados miestuose, Argentinoje, Urugvajuje, Irane, daugelyje Europos šalių, grojo su įvairiais kameriniais ir simfoniniais orkestrais, nuolat dalyvauja tarptautiniuose festivaliuose Lietuvoje, Norvegijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Slovėnijoje, Vokietijoje, Suomijoje ir kitur. 15 metų S. ir R. Zubovai buvo muzikos ir ekologijos festivalio Neringoje „Nepaklusniųjų žemė“ įkvėpėjai ir rengėjai. Duetas intensyviai garsina M. K. Čiurlionio muziką pasaulyje, groja daug lietuviškos muzikos opusų, yra atlikęs daugiau kaip 10 specialiai jam parašytų kūrinių.
Jaukiame M. K. Čiurlionio namų muzikos salone tarp Kalėdų ir Naujųjų metų karaliaus akordeono, liutnios, fortepijono garsai, operinė muzika ir poetinis žodis. Šventinio muzikinio ciklo metu, magiškai spragsint Namų židiniui, bus pristatytos keturios įvairiaspalvės programos – „Šekspyro laikų dainos“, „Muzika dviem“, „Stebuklų nakties sapnas“ ir „Akordeono muzikos vakaras“. Kiekviena jų praturtins klausytojų gyvenimus nekasdieniais, legendomis ir svajonėmis apipintais skambesiais bei pakvies pasinerti į šventinį nakties šurmulį – nuo brėkšmos iki aušros.
Gruodžio mėnesio paskutiniąją dieną – 31–ąją – išlydės ir naujus metus pasitiks Lietuvos publikai puikiai pažįstamas fortepijoninis Sonatos Deveikytės-Zubovienės ir Roko Zubovo duetas. Jiems atliekant Felixo Mendelssohno muziką Šekspyro romantinei komedijai „Vasarvidžio nakties sapnas“, aktorė Rasa Samuolytė lydės klausytojus į „stebuklų nakties sapną“.
„Stebuklų nakties sapnas“ …Lig pat ryto, lig brėkšmos, Pabuvokit šiuos namuos… …Fėjos, į vietas visas Laistyti laukų rasas! Švies ramybė visados Rūmuos ir žmonių veiduos… …Tai skubėkit, Nestovėkit, Auštant vėl į čia sulėkit!
Koncerto pertraukos metu klausytojai galės pasivaišinti vynu ar gaiviaisiais gėrimais Bilietus platina ➤ Bilietai.lt
Ciklo „Stebuklų vakarai prie židinio pas Čiurlionį“ koncertai: 12.27 18:00„Stebuklų vakarai prie židinio pas Čiurlionį“: Momir Novakovič (Serbija/Estija), akordeonas. 12.28 18:00„Šekspyro laikų dainos“: Mateusz Lawniczak (Lenkija), liutnia, vokalas. 12.29 18:00„Muzika dviem“: Tadas Girininkas, bosas, ir Justas Šervenikas, fortepijonas. 12.31 18:00„Stebuklų nakties sapnas”: Sonata Zubovienė ir Rokas Zubovas, fortepijoninis duetas, Rasa Samuolytė, aktorė.
Nudžiugino puikus Glebo Pyšniako ir Roko Zubovo neseniai įrašytos dvigubos vinilinės plokštelės „Legendos“ pristatymo koncertas, vykęs gruodžio 6 d. Vilniaus rotušėje. Brandžių atlikimo meno meistrų, talentingų asmenybių traktuojami legenda tapusių lietuvių kompozitorių opusai skambėjo taip įtaigiai ir prasmingai, kad galima buvo didžiuotis Lietuvoje turint įspūdingų pasaulinio lygio kūrėjų ir sugebančių įsigilinti į jų meno prasmę interpretatorių.
Pianisto Roko Zubovo ir violončelininko Glebo Pyšniako Lietuvos klausytojams pristatyti nereikia – jų įvairiapusė muzikinė veikla puikiai žinoma ne tik melomanams. Naujoje plokštelėje jie įrašė Mikalojaus Konstantino Čiurlionio ir per pastaruosius kelerius metus Amžinybėn iškeliavusių kompozitorių – Anatolijaus Šenderovo, Vidmanto Bartulio, Vytauto Barkausko, Fausto Latėno – kūrinių. Koncertui Rotušėje atlikėjai pasirinko Šenderovo „Sulamitos giesmes“, Bartulio „Palydžiu iškeliaujantį draugą ir mes paskutinį kartą žiūrime į apsnigtus vasario medžius“, Čiurlionio–Juozo Čelkausko adaptuotas violončelei ir fortepijonui kompozicijas bei Latėno trijų dalių Sonatą violončelei ir fortepijonui.
Koncertą jaukiai vedė Rasa Murauskaitė-Juškienė, dar ir pakalbindama atlikėjus, kurie įdomiai pasakojo apie tai, kodėl pasirinko šių autorių kūrinius, kodėl šiuos kompozitorius jau galime vadinti legendiniais, kokią įtaką jų kūrybai darė Čiurlionio menas. Pasak muzikantų, įdomu, jog dar prieš įrašus, kai kūrinius pagrojo Londono publikai, po koncerto daugelis dėkojo sakydami, kad yra nepaprastai sužavėti puikiais lietuvių autorių opusais.
Prieš įspūdingą, įtaigų Šenderovo „Sulamitos giesmių“ atlikimą suskambo kažkokia negirdėta muzika, kurios prasmę pirmąkart klausantis sunku užčiuopti. Mįslę paaiškino Rokas Zubovas: „Pagrojome Josifo Achrono, Lazdijuose gimusio pasaulinio garso kompozitoriaus ir smuikininko, kūrinį „Mistiškas fragmentas“. Nors šis kūrinys nėra mūsų pristatomo albumo dalis, norėjome, kad jis sukurtų mistišką, paslapčių kupiną advento nuotaiką, taip pat norime prisiminti Lietuvoje gimusius pasaulyje didelio pripažinimo sulaukusius muzikus. Apie Achroną Arnoldas Schönbergas sakė, kad jis yra labiausiai neįvertintas iš visų kompozitorių. O juk vienas pirmųjų Achrono muziką išgirdo ir ją nuolat garsino dar vienas derlingos talentais Lietuvos žemės „ūgliukas“ – Jascha Heifetzas. Turime labai stengtis, kad šiandien mūsų programoje skambančių pastaraisiais metais išėjusių kompozitorių palikimas būtų puoselėjamas ir plėtojamas, kad apie juos negalėtų sakyti, jog buvo nepakankamai įvertinti.“
Žinia, Šenderovo „Sulamitos giesmių“ yra bent 13 įvairių versijų. Gilus ir prasmingas, pripildytas stiprių išgyvenimų, spalvingas kūrinys užhipnotizavo klausytojus. Tobulas ansamblinis grojimas, įvairiai ir labai nuotaikingai, su įdomiais garsiniais efektais sukūrė vientisą, ryškų vaizdą. Be pertraukos, kaip pratęsimas ėmė skambėti visais aspektais visiškai kitoks Bartulio nostalgiškas, tarsi monotoniškas, meditacinis kūrinys. Prieš tai Glebas Pyšniakas publikai papasakojo, kodėl jie nutarė sujungti į vieną šiuos du kūrinius: „Viename iš koncertų kažkaip natūraliai, be plojimų perskyrimo, pagrojome abu šiuos kūrinius ir supratome, kad jie drauge tarsi sukuria dialogą. Abu prasideda viena skambančia gaida, taip lyg susiderindami tarpusavyje. Šenderovo kūrinys kupinas emocinės įtampos, o Bartulis kaip tik priešingai – yra meditatyviai šviesus. Mes išgirdome, kad Šenderovo „Sulamitos giesmės“ tarsi iškelia klausimą, o Bartulis savo kūriniu lyg ir atsako į jį. Ta pačia tvarka šie du kūriniai pateko ir į vieną vinilinės plokštelės pusę, tad dabar jų grojimas tokia seka tampa tarsi nulemtas.“
Žinomo puikaus violončelininko Juozo Čelkausko nuostabiai gražiai aranžuoti violončelei ir fortepijonui Čiurlionio kūriniai – Noktiurnas fis-moll (VL 178), „Viešpaties Angelas“ (VL 184), Preliudas h-moll (VL 182 a) ir Noktiurnas cis-moll (VL 183) – skambėjo taip, kad, rodos, pats kompozitorius būtų patenkintas, jeigu girdėtų taip profesionaliai paįvairintus savo opusus. Labai jausmingi, nuoširdūs violončelės garsai ir melodijos puikiai derėjo su ramiais, spalvingais fortepijono potėpiais. Jie glaudžiai susipynė tarpusavyje. Glebas Pyšniakas: „Šie instrumentiniai pritaikymai padaryti, regis, su didele meile. Jie buvo atlikti Čiurlionio 100-ųjų gimimo metinių proga ir nuo to laiko Lietuvoje niekada nėra išleisti. Belieka viltis, kad dabar, artėjant 150-osioms Čiurlionio metinėms, šios puikios aranžuotės bus išleistos ir papildys daugelio lietuvių violončelininkų repertuarą.“
Rokas Zubovas sakė: „Išties, Čiurlionis yra pirmoji lietuviškos muzikos legenda. Net galime sakyti, kad Čiurlionis sukūrė lietuviškos kultūros legendą. Savo kūryba jis tarsi suformavo lietuviškos raiškos archetipus, pagrindines nuotaikas, ideologiją. Tai, kaip viso XX amžiaus Lietuvos meną ir kūrybą matė ir vertino pasaulis, didele dalimi yra suformuota Čiurlionio kūrybinio palikimo. Iš keturių kompozitorių, kurių kūriniai (be Čiurlionio) sudaro mūsų dvigubą albumą „Legendos“, labiausiai tiesiogiai Čiurlionio paveiktu galima laikyti Barkauską: jo kūrinių sąraše daugiau nei dešimt opusų, tiesiogiai reflektuojančių labai įvairius Čiurlionio gyvenimo, kūrybos, asmenybės aspektus. Tai ir puikus sekstetas „Karalaitės kelionė“, įkvėptas vieno Čiurlionio paveikslo, ir trys fortepijoninės „Legendos apie Čiurlionį“, ir daug kitų kūrinių. Iš plokštelėse atsidūrusių man asmeniškai „čiurlioniškiausias“ yra Bartulio opusas. Čia, kaip ir kai kuriuose Čiurlionio kūriniuose, tarsi sustabdomas laikas ir klausytojas panardinamas į meditacinę erdvę, o ir kai kurie harmoniniai sąskambiai yra tarsi trumputės vieno Čiurlionio preliudo citatos.“
Savo pasirodymą Rotušėje Glebas Pyšniakas ir Rokas Zubovas baigė įdomiai pasidaliję įspūdžiais apie Latėno asmenybę ir atlikdami Sonatą violončelei ir fortepijonui, kurią autorius sukūrė būdamas vos 22 metų. Tai aukščiausio profesinio ir meninio lygio kūrinys, kuriame tarsi telpa visas gyvenimas – su džiaugsmais, liūdesiu, įdomiais įvykiais. Opusas nuskambėjo labai įtaigiai, įspūdingai. Nuotaiką dar paryškino atlikėjų apibūdinimai: Pyšniakui ši muzika – tarsi didysis ir mažasis teatras, jo aktoriai, šokiai, įvairovė ir nerami pabaiga, o Zubovui muzika asocijuojasi su štetlu. „Kaip mažame žydiškame miestelyje, čia viskas telpa, viskas greta: skausmas, džiaugsmas, išdaigos, šventės ir netektys. Ir visą laiką jauti, kad po visomis tomis muzikinėmis puošnybėmis slypi kažkokia labai gili ir labai svarbi išmintis, kurią sunku įvardyti, bet kuri nuolatos juntama“, – sakė pianistas.
Po dėkingos publikos aplodismentų ir gėlių bisui nuskambėjo dar vienas puikus Čiurlionio kūrinys – „Dedikacija“ (VL 169), kurią Rokas Zubovas palydėjo tokiu palinkėjimu: „Tegul ši dedikacija būna skirta visiems čia grotiems autoriams – tegul jų kūryba skamba, taip išlaikant mūsų ryšį su jais, jau tapusiais legendomis, bet per savo kūrinius išliekančiais drauge su mumis. Taip pat šis paskyrimas tegul skamba ir Čiurlionio anūkei Daliai Onai Zubovaitei-Palukaitienei, kuri vos prieš dvi dienas taip pat apleido mūsų pasaulį…“
