Pokalbis su pianistais Sonata Deveikyte-Zuboviene ir Roku Zubovu
Laimutė Ligeikaitė
Koncertu Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje vasario 8 d. Sonatos Deveikytės-Zubovienės ir Roko Zubovo fortepijoninis duetas pažymės savo kūrybinės veiklos 25-metį. Daugybę pasirodymų visame pasaulyje surengę pianistai nuolat dalyvauja tarptautiniuose festivaliuose Lietuvoje, Norvegijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Slovėnijoje, Vokietijoje, Suomijoje ir kitur, garsina lietuvių muziką, daug metų buvo muzikos ir ekologijos festivalio Neringoje „Nepaklusniųjų žemė“ įkvėpėjai ir rengėjai. Jubiliejiniam koncertui besirengiantys pianistai sutiko pasidalyti mintimis apie savo bendrystę, kūrybinį kelią ir koncerto programą.
Fortepijoninis duetas kaip muzikavimo forma – unikalus reiškinys. Lietuvoje turime gražią tokio muzikavimo tradiciją, yra sukurta šio žanro kūrinių. Vis dėlto esama skirtumo, ar atlikėjams tiesiog susiburti pagroti kūrinį koncerte, ar nuolat būti fortepijoniniu duetu. Savo dueto istoriją skaičiuojate nuo 1997 m. koncerto Čikagoje. Ką per visus tuos 25-erius metus jums reiškia būti duetu?
Sonata Zubovienė. Ir muzikoje, ir gyvenime esame labai skirtingi. Tiesiog vienas kito antipodai. Matyt, todėl vienas kitam netrukdome ir gebame susilydyti į vieną. Manau, kad tai galima vadinti duetu.
Yra dvi fortepijoninių ansamblių rūšys: du atlikėjai skambina vienu instrumentu (keturiomis rankomis) arba dviem instrumentais, pastatytais vienas prieš kitą. Kokio pobūdžio kūrinių daugiau jūsų repertuare? Kaip nusakytumėte toko muzikavimo skirtumus?
S. Z. Mes labai mėgstame groti ir daug grojame keturiomis rankomis. Šie kūriniai užima didesnę mūsų dueto repertuaro dalį. Grojimas prie dviejų instrumentų yra labiau dviejų atskirų pasaulių jungtis, o keturiomis rankomis vienu instrumentu – vienas pasaulis, kurį formuoja keturios rankos. Abu su Roku esame pajutę, kad grojimas keturiomis rankomis panašesnis į kvarteto muzikavimą.
Rokas Zubovas. Yra ir praktinis grojimo vienu instrumentu aspektas: būname arčiau vienas kito. Jeigu rimčiau, tai Lietuvoje yra tik kelios koncertinės salės su dviem lygiaverčiais instrumentais, o vieną pakankamai gerą instrumentą galima rasti daugelyje Lietuvos miestų. Mėgstame tą intymesnį, betarpiškesnį bendravimą su klausytoju, dalijimąsi su juo muzika.
Vienas pirmųjų istorijoje fortepijoninio dueto kūrinių vadinasi „Kova ir ne kova“ (priskiriamas XVI a. anglų kompozitoriams ir atlikėjams Johnui Bullui arba Thomui Tomkinsui). Jeigu pritaikytume šią metaforą jūsų koncertiniam gyvenimui, kas vis dėlto tarp jūsų vyksta scenoje – kova ar ne kova?
S. Z. Tikrai ne kova. Mėgstame kurti bendrą dalyką.
R. Z. Labai geras klausimas ir labai geras kūrinio pavadinimas! Tam tikra kova vis tiek vyksta, bet ją kovojame drauge. Ir grodami dviem fortepijonais, ir vienu jaučiame tą patį: kad privalome bent trumpam „atkovoti“ klausytoją iš gatvės triukšmo, iš gyvenimo bėgimo, iš jo ar jos bėdų, vargų. Tai kova su vis labiau įsisiautėjančia rutina ir triukšmu, kuris trukdo mums išgirsti grožį ir harmoniją.
Esate du ryškūs pianistai, dažnai koncertuojantys ir su kitais įvairiais atlikėjais. Dviejų asmenybių buvimas kartu nėra vienprasmis. Antanas Maceina yra rašęs, kad „Aš ir Aš buvoja visiškai kitaip, negu Aš ir Tu“. Kaip derinatės, sinchronizuojatės, kuriate dialogą ir tiesiogine, ir perkeltine prasme?
S. Z. Grojant mums visada svarbiausia iškomunikuoti kompozitoriaus mintį. Nesame tie, kuriems labai rūpi savęs pačių teigimas. Manau, kad grodami kartu esame trise – kompozitorius, Rokas ir aš.
R. Z. Čia gražiai Sonata pasakė… apie tris. Mūsų darbo procesas gana vingiuotas, nes, kaip Sonata minėjo, esame labiau priešingybės nei tapačios asmenybės. Todėl ir grojamo kompozitoriaus pasaulis kiekvienam iš mūsų žadina labai skirtingus vaizdinius ar refleksijas. Man grojimas dviese tapo ypač brangus nuo tada, kai supratau, kad tai ne sinchronizavimasis, o gyvenimiškos patirties praplėtimas. Grodamas su Sonata labai gerai suprantu, kad vieno ar kito melodinio vingio taip niekada nepagročiau, todėl jaučiuosi praturtintas jos pasauliu ir muzikos suvokimu. Manau, kad per tą ketvirtį amžiaus abu išmokome įsiklausyti ir praturtėti vienas kito patyrimais. Bet tikrai taip – stengiamės, kad kompozitorius visada būtų pirmasis trio balsas.
Jūsų dueto 25-mečio koncertas „Baltais ir juodais“ vyks Nacionalinėje filharmonijoje vasario 8 dieną. Į jubiliejinę programą įtraukėte ypatingą aurą sukuriantį Broniaus Kutavičiaus kūrinį „Gilijos laivužis“, Zigmo Virkšo „Paskutinį rudens divertismentą“, Claude’o Debussy kūrinius „Lindaraja“ bei „Baltais ir juodais“, taip pat didžiulę ir dramatiškų įvykių kupiną Johanneso Brahmso Sonatą dviem fortepijonams f-moll. Pirmiausia pasidalykite koncerto programos idėja ir būtent Kutavičiaus opuso, kuriame skambės ir choro balsai, pajauta.
R. Z. Jubiliejiniame koncerte į vieną upę suteka mums labai svarbūs trys įkvėpimo šaltiniai: lietuviška muzika, Debussy, kurį galime vadinti savo dueto krikštatėviu, nes jo kūriniai duetui pirmiausia mus užbūrė, ir Brahmsas, kuris mus abu lydėjo ir brandino kaip pianistus. Man asmeniškai Kutavičiaus kūryba nuo jaunystės buvo ryšys su šiuolaikine muzika. Jo idėjos, pajautos, konstrukcijos visada labai jaudino ir intrigavo. Dar mokykloje esu grojęs jo pjeses jauniesiems pianistams, o sonatą fortepijonui skambinau net Čiurlionio konkurse. Toliau buvo oratorijos, kurias rengėme festivalyje „Nepaklusniųjų žemė“, duetu ir su birbyne atlikome „Gervių šokius“. Prieš penkiolika metų Vilniaus rotušėje atlikėjų iniciatyva surengėme mums brangaus kompozitoriaus 75-mečio jubiliejaus koncertą. Kutavičiaus muzika tarsi visada yra greta, kaip koks lietuviškos žemės alsavimas. „Gilijos laivužį“ atradome, galima sakyti, netyčia. Čikagoje su „Dainavos“ choru buvo suplanuota atlikti didingą ir mistišką Carlo Orffo kantatą „Carmina Burana“. Choro vadovas Darius Polikaitis paklausė, gal būtų koks lietuviškas kūrinys, kuriuo galėtume pradėti koncertą. Taip atradome „Gilijos laivužį“, kuris nepaprastai gerai nuskambėjo Čikagoje ir dabar yra mūsų labai mėgstamas kūrinys, jį tikrai ir toliau grosime koncertuose.
S. Z. Iš tiesų, Debussy „Antikiniai epigrafai“ buvo tas kūrinys, kuris pirmą kartą labai ryškiai leido pajusti, kad grojant dviese rezultatas gali būti kur kas daugiau nei dviejų žmonių pastangų suma… Brahmso muziką pradėjome groti drauge dar nebūdami duetu – Čikagoje rengiau su orkestru Pirmąjį Brahmso fortepijoninį koncertą. Pasirengimo metu Rokas grodavo orkestro partiją. Jau tada pasinėrimas drauge į Brahmso muzikos pasaulį visiškai užbūrė. Kutavičiaus „Gilijos laivužį“ atradome Lietuvos muzikos informacijos centro interneto puslapyje, ten jis buvo įvardytas kaip kūrinys dviem pianistams ir fonogramai. Tiesa, fonograma niekada nebuvo padaryta, ją parengėme specialiai šiems koncertams. O Čikagoje atlikome su gyvu dideliu jungtiniu choru – aplink klausytojus išsirikiavo apie aštuoniasdešimt dainininkų. Buvo neapsakomas, nepamirštamas įspūdis.
Jūsų repertuare išskirtinę vietą užima prancūzų impresionisto Claude’o Debussy kūriniai. Tačiau ne ką menkesnė vieta skiriama, žinoma, ir Mikalojui Konstantinui Čiurlioniui. Plačiai Lietuvoje ir užsienyje atlikote programą „Skambančios spalvų jūros. Čiurlionis ir Debussy“. Ar tokia muzika jums artimiausia ir kodėl?
R. Z. Taip, Čiurlionis ir jo laikmetis, įvairiausi su tuo susiję kultūriniai pjūviai, reikia prisipažinti, mūsų šeimoje ir kūrybiniuose ieškojimuose yra mano „atsinešta“ tema. Ilgą laiką Sonata sakydavo, kad tai mano erdvė, bet jau beveik prieš dvidešimt metų pradėjome koncertuose groti simfoninės poemos „Miške“ adaptaciją fortepijonui keturioms rankoms. Sulaukėme labai gerų atsiliepimų. O nuo pernai grojame ir simfoninės poemos „Jūra“ versiją fortepijonui keturioms rankoms. Jeigu nebūtume atradę, kad egzistuoja Jadvygos Čiurlionytės adaptacija, patys veikiausiai nebūtume įsidrąsinę. Bet programa „Skambančios spalvų jūros“ tiesiog pati reikalavo, kad ją kas nors sukurtų. Tik įsivaizduokite: du kompozitoriai, impresionistas ir simbolistas, tais pačiais metais kiekvienas pradeda rašyti simfoninį kūrinį „Jūra“… Būtinai turėjome tai padaryti, nes tai įrašo monumentalią Čiurlionio „Jūrą“ į pasaulinį kultūros kontekstą. Priešpastato ją pačiai garsiausiai visų laikų „Jūrai“. Čia galima prisiminti jūsų klausimą – ar tai kova, ar ne kova? Manau, tai nėra tiesioginė kova, bet labiau dviejų jūros stichiją įsimylėjusių kompozitorių dialogas.
S. Z. Tikrai labai gerai jaučiamės klajodami po Debussy vizijas, emocines pajautas, reljefus… Esame pagroję viską, ką gali atlikti du pianistai, o Debussy mums labai dosnus – jis pats pritaikė fortepijonui keturioms rankoms praktiškai visus savo orkestrinius kūrinius. Kai kurie jų, tokie kaip simfoninė siuita „Pavasaris“ ar Simfonija h-moll, ir egzistuoja vien fortepijoninio dueto pavidalu – partitūros yra pamestos…
Jubiliejinio jūsų koncerto kulminacija – didinga Brahmso Sonata dviem fortepijonams f-moll. Ji buvo sumanyta kaip styginių kvintetas, tačiau jo pagrindu pats Brahmsas sukūrė opusą dviem fortepijonams. Ką apskritai jums reiškia Brahmsas? Ir kokią istoriją pasakos šis finalinis koncerto akcentas?
R. Z. Kaip minėjau, Brahmsas mums labai brangus autorius. Kažkada, prieš labai daug metų, mėginau pats sau atsakyti, kuris kompozitorius yra mano mėgstamiausias. Klausimas, manau, nelengvas bet kuriam muzikos mylėtojui. Todėl nutariau į tai pažvelgti „moksliškiau“, suskirstydamas muziką žanrais. Ir tada labai nusistebėjau savo atsakymais: mėgstamiausia simfonija – Brahmso Ketvirtoji; mėgstamiausias fortepijoninis koncertas – Brahmso Antrasis; mėgstamiausias Requiem – Brahmso „Vokiškasis“; mėgstamiausias kamerinis kūrinys – antroji Brahmso sonata violončelei ir fortepijonui… Tai tikrai nemažai. Kažkas yra Brahmso muzikoje, kas mane hipnotizuoja. Ir šiuo aspektu mes su Sonata, manau, esame artimos sielos.
S. Z. Brahmso Sonata dviem fortepijonams yra nepaprastas kūrinys – joje susilieja geriausios kompozitoriaus fortepijoninės, kamerinės ir simfoninės muzikos savybės. Ta stiprybė ir nostalgija, kilnumas ir nuoširdumas, epinis užmojis ir kalbėjimo intymumas tikrai nė vieno nepaliks abejingo.