Glebo Pyšniako ir Roko Zubovo dvigubo albumo „Legendos“ pristatymo koncertas Rotušėje.
Aldona Eleonora Radvilaitė | 2022.12.16 | Straipsnis 7md.lt
Nudžiugino puikus Glebo Pyšniako ir Roko Zubovo neseniai įrašytos dvigubos vinilinės plokštelės „Legendos“ pristatymo koncertas, vykęs gruodžio 6 d. Vilniaus rotušėje. Brandžių atlikimo meno meistrų, talentingų asmenybių traktuojami legenda tapusių lietuvių kompozitorių opusai skambėjo taip įtaigiai ir prasmingai, kad galima buvo didžiuotis Lietuvoje turint įspūdingų pasaulinio lygio kūrėjų ir sugebančių įsigilinti į jų meno prasmę interpretatorių.
Pianisto Roko Zubovo ir violončelininko Glebo Pyšniako Lietuvos klausytojams pristatyti nereikia – jų įvairiapusė muzikinė veikla puikiai žinoma ne tik melomanams. Naujoje plokštelėje jie įrašė Mikalojaus Konstantino Čiurlionio ir per pastaruosius kelerius metus Amžinybėn iškeliavusių kompozitorių – Anatolijaus Šenderovo, Vidmanto Bartulio, Vytauto Barkausko, Fausto Latėno – kūrinių. Koncertui Rotušėje atlikėjai pasirinko Šenderovo „Sulamitos giesmes“, Bartulio „Palydžiu iškeliaujantį draugą ir mes paskutinį kartą žiūrime į apsnigtus vasario medžius“, Čiurlionio–Juozo Čelkausko adaptuotas violončelei ir fortepijonui kompozicijas bei Latėno trijų dalių Sonatą violončelei ir fortepijonui.
Koncertą jaukiai vedė Rasa Murauskaitė-Juškienė, dar ir pakalbindama atlikėjus, kurie įdomiai pasakojo apie tai, kodėl pasirinko šių autorių kūrinius, kodėl šiuos kompozitorius jau galime vadinti legendiniais, kokią įtaką jų kūrybai darė Čiurlionio menas. Pasak muzikantų, įdomu, jog dar prieš įrašus, kai kūrinius pagrojo Londono publikai, po koncerto daugelis dėkojo sakydami, kad yra nepaprastai sužavėti puikiais lietuvių autorių opusais.
Prieš įspūdingą, įtaigų Šenderovo „Sulamitos giesmių“ atlikimą suskambo kažkokia negirdėta muzika, kurios prasmę pirmąkart klausantis sunku užčiuopti. Mįslę paaiškino Rokas Zubovas: „Pagrojome Josifo Achrono, Lazdijuose gimusio pasaulinio garso kompozitoriaus ir smuikininko, kūrinį „Mistiškas fragmentas“. Nors šis kūrinys nėra mūsų pristatomo albumo dalis, norėjome, kad jis sukurtų mistišką, paslapčių kupiną advento nuotaiką, taip pat norime prisiminti Lietuvoje gimusius pasaulyje didelio pripažinimo sulaukusius muzikus. Apie Achroną Arnoldas Schönbergas sakė, kad jis yra labiausiai neįvertintas iš visų kompozitorių. O juk vienas pirmųjų Achrono muziką išgirdo ir ją nuolat garsino dar vienas derlingos talentais Lietuvos žemės „ūgliukas“ – Jascha Heifetzas. Turime labai stengtis, kad šiandien mūsų programoje skambančių pastaraisiais metais išėjusių kompozitorių palikimas būtų puoselėjamas ir plėtojamas, kad apie juos negalėtų sakyti, jog buvo nepakankamai įvertinti.“
Žinia, Šenderovo „Sulamitos giesmių“ yra bent 13 įvairių versijų. Gilus ir prasmingas, pripildytas stiprių išgyvenimų, spalvingas kūrinys užhipnotizavo klausytojus. Tobulas ansamblinis grojimas, įvairiai ir labai nuotaikingai, su įdomiais garsiniais efektais sukūrė vientisą, ryškų vaizdą. Be pertraukos, kaip pratęsimas ėmė skambėti visais aspektais visiškai kitoks Bartulio nostalgiškas, tarsi monotoniškas, meditacinis kūrinys. Prieš tai Glebas Pyšniakas publikai papasakojo, kodėl jie nutarė sujungti į vieną šiuos du kūrinius: „Viename iš koncertų kažkaip natūraliai, be plojimų perskyrimo, pagrojome abu šiuos kūrinius ir supratome, kad jie drauge tarsi sukuria dialogą. Abu prasideda viena skambančia gaida, taip lyg susiderindami tarpusavyje. Šenderovo kūrinys kupinas emocinės įtampos, o Bartulis kaip tik priešingai – yra meditatyviai šviesus. Mes išgirdome, kad Šenderovo „Sulamitos giesmės“ tarsi iškelia klausimą, o Bartulis savo kūriniu lyg ir atsako į jį. Ta pačia tvarka šie du kūriniai pateko ir į vieną vinilinės plokštelės pusę, tad dabar jų grojimas tokia seka tampa tarsi nulemtas.“
Žinomo puikaus violončelininko Juozo Čelkausko nuostabiai gražiai aranžuoti violončelei ir fortepijonui Čiurlionio kūriniai – Noktiurnas fis-moll (VL 178), „Viešpaties Angelas“ (VL 184), Preliudas h-moll (VL 182 a) ir Noktiurnas cis-moll (VL 183) – skambėjo taip, kad, rodos, pats kompozitorius būtų patenkintas, jeigu girdėtų taip profesionaliai paįvairintus savo opusus. Labai jausmingi, nuoširdūs violončelės garsai ir melodijos puikiai derėjo su ramiais, spalvingais fortepijono potėpiais. Jie glaudžiai susipynė tarpusavyje. Glebas Pyšniakas: „Šie instrumentiniai pritaikymai padaryti, regis, su didele meile. Jie buvo atlikti Čiurlionio 100-ųjų gimimo metinių proga ir nuo to laiko Lietuvoje niekada nėra išleisti. Belieka viltis, kad dabar, artėjant 150-osioms Čiurlionio metinėms, šios puikios aranžuotės bus išleistos ir papildys daugelio lietuvių violončelininkų repertuarą.“
Rokas Zubovas sakė: „Išties, Čiurlionis yra pirmoji lietuviškos muzikos legenda. Net galime sakyti, kad Čiurlionis sukūrė lietuviškos kultūros legendą. Savo kūryba jis tarsi suformavo lietuviškos raiškos archetipus, pagrindines nuotaikas, ideologiją. Tai, kaip viso XX amžiaus Lietuvos meną ir kūrybą matė ir vertino pasaulis, didele dalimi yra suformuota Čiurlionio kūrybinio palikimo. Iš keturių kompozitorių, kurių kūriniai (be Čiurlionio) sudaro mūsų dvigubą albumą „Legendos“, labiausiai tiesiogiai Čiurlionio paveiktu galima laikyti Barkauską: jo kūrinių sąraše daugiau nei dešimt opusų, tiesiogiai reflektuojančių labai įvairius Čiurlionio gyvenimo, kūrybos, asmenybės aspektus. Tai ir puikus sekstetas „Karalaitės kelionė“, įkvėptas vieno Čiurlionio paveikslo, ir trys fortepijoninės „Legendos apie Čiurlionį“, ir daug kitų kūrinių. Iš plokštelėse atsidūrusių man asmeniškai „čiurlioniškiausias“ yra Bartulio opusas. Čia, kaip ir kai kuriuose Čiurlionio kūriniuose, tarsi sustabdomas laikas ir klausytojas panardinamas į meditacinę erdvę, o ir kai kurie harmoniniai sąskambiai yra tarsi trumputės vieno Čiurlionio preliudo citatos.“
Savo pasirodymą Rotušėje Glebas Pyšniakas ir Rokas Zubovas baigė įdomiai pasidaliję įspūdžiais apie Latėno asmenybę ir atlikdami Sonatą violončelei ir fortepijonui, kurią autorius sukūrė būdamas vos 22 metų. Tai aukščiausio profesinio ir meninio lygio kūrinys, kuriame tarsi telpa visas gyvenimas – su džiaugsmais, liūdesiu, įdomiais įvykiais. Opusas nuskambėjo labai įtaigiai, įspūdingai. Nuotaiką dar paryškino atlikėjų apibūdinimai: Pyšniakui ši muzika – tarsi didysis ir mažasis teatras, jo aktoriai, šokiai, įvairovė ir nerami pabaiga, o Zubovui muzika asocijuojasi su štetlu. „Kaip mažame žydiškame miestelyje, čia viskas telpa, viskas greta: skausmas, džiaugsmas, išdaigos, šventės ir netektys. Ir visą laiką jauti, kad po visomis tomis muzikinėmis puošnybėmis slypi kažkokia labai gili ir labai svarbi išmintis, kurią sunku įvardyti, bet kuri nuolatos juntama“, – sakė pianistas.
Po dėkingos publikos aplodismentų ir gėlių bisui nuskambėjo dar vienas puikus Čiurlionio kūrinys – „Dedikacija“ (VL 169), kurią Rokas Zubovas palydėjo tokiu palinkėjimu: „Tegul ši dedikacija būna skirta visiems čia grotiems autoriams – tegul jų kūryba skamba, taip išlaikant mūsų ryšį su jais, jau tapusiais legendomis, bet per savo kūrinius išliekančiais drauge su mumis. Taip pat šis paskyrimas tegul skamba ir Čiurlionio anūkei Daliai Onai Zubovaitei-Palukaitienei, kuri vos prieš dvi dienas taip pat apleido mūsų pasaulį…“
