Straipsnis: Giedrius Kuprevičius ir Rokas Zubovas apie Čiurlionį, nepaklusnumą ir laiškus
Literatūra ir menas.
× Alma Laužonytė, Inga Laužonytė.
2022-06-14 20:36:57
Nors M. K. Čiurlionio kūryboje daug tragizmo, bet didžioji dalis jo kūrybos persmelkta šviesos šauksmo. Tuo pat metu jo menas realus, kita vertus, paradoksaliai klaidinantis…
Mano supratimu, M. K. Čiurlionio muzika skleidžiasi erdvėje tarp šešėlio ir šviesos, tame net mažiausiam emociniam judesiui labai jautriame lauke – tarsi miške pro medžius švelniai prasiskverbiantys saulės spinduliai. Ta erdvė – tai nuolatinė ir nenuilstanti tobulybės paieška, harmonijos ir grožio siekis, tuo pat metu jaučiant, kokia trapi ir lengvai pažeidžiama yra harmonija.
Tai nėra ambivalentiška jungtis, tai labiau nuolatinio siekio, vis gilesnio ir pilnesnio savęs pažinimo ir vystymo siekis. Ne veltui M. K. Čiurlionis laiškuose ir užrašuose ne vieną kartą rašo apie gražiausių minčių ir siekių trapumą, atsitrenkiančių į pasaulio grubumą. Tikri dvasios, kūrybos dalykai visada nelengvai užčiuopiami. Ar tai turi įtakos mano gyvenimo apsisprendimams ir pasirinkimams? Be abejo.
Ar turite čiurlioninę misiją?
1986 m. M. K. Čiurlionio pianistų konkurse pelniau pirmąją vietą ir prizą už geriausią M. K. Čiurlionio muzikos interpretaciją. Tada man pačiam tai buvo labai netikėta. O atsigrįžau paanalizuoti to įvykio tik po kokių 30 metų. Tada supratau, kad tas komisijos sprendimas man, jaunam žmogui, pianistui, buvo gal pats lemtingiausias gyvenimo įvykis, su įvertinimu drauge įspaudęs tam tikros pareigos ženklą. Su M. K. Čiurlionio kūryba leidžiu jau daug dešimtmečių. Ir, turiu prisipažinti, nesijaučiu vykdąs misiją. Labiau jaučiuosi pagautas M. K. Čiurlionio kūrybos kerų – minčių, idėjų, raiškos – ir vertinu kaip dovaną galimybę dalytis tais kūrybos stebuklais.
Ar turite čiurlioninę misiją?
1986 m. M. K. Čiurlionio pianistų konkurse pelniau pirmąją vietą ir prizą už geriausią M. K. Čiurlionio muzikos interpretaciją. Tada man pačiam tai buvo labai netikėta. O atsigrįžau paanalizuoti to įvykio tik po kokių 30 metų. Tada supratau, kad tas komisijos sprendimas man, jaunam žmogui, pianistui, buvo gal pats lemtingiausias gyvenimo įvykis, su įvertinimu drauge įspaudęs tam tikros pareigos ženklą. Su M. K. Čiurlionio kūryba leidžiu jau daug dešimtmečių. Ir, turiu prisipažinti, nesijaučiu vykdąs misiją. Labiau jaučiuosi pagautas M. K. Čiurlionio kūrybos kerų – minčių, idėjų, raiškos – ir vertinu kaip dovaną galimybę dalytis tais kūrybos stebuklais.
Kokius M. K. Čiurlionio asmenybės bruožus kaip jo proanūkis pastebite savyje?
M. K. Čiurlionis man yra daugiau nei menininkas. Jis – vienas didžiųjų Mokytojų. Būtų labai keista, jei leisdamas daug laiko su Mokytoju – išjausdamas ir analizuodamas jo kūrinius, dirbdamas su jo tekstais, užrašytomis mintimis, išsamiai susipažindamas su jų gyvenimiškais sprendimais, – neperimtum tam tikrų Mokytojo savybių ar savo sprendimų negrįstum Mokytojo įžvalgomis. Todėl tai, kad tam tikri mano sprendimai ar savybės yra paveikti Mokytojo, vertinu labai natūraliai.
Atrodo M. K. Čiurlionis neatsiejamas nuo sonatų. Žavinga, jog jūsų žmonos vardas – Sonata. Ar rašydavote laiškus savo žmonai? Ką jums reiškia laiškas?
Laiškus rašau. Kartais ir Sonatai, bet kadangi laiškai skirti bendrauti tuo atveju, kai esi atskirai, džiaugiuosi, kad dažnai rašyti Sonatai netenka – mieliau būti drauge. Liūdna, kad laiškų rašymo kultūra nyksta užleisdama vietą vaizdiniams, ženkliniams, skubiems, momentiniams bendravimo būdams. Rašyti ir skaityti laiškus, man atrodo, yra labai svarbus dvasinio bendravimo aktas, kurio stygius dabar labai juntamas.
M. K. Čiurlionio vaizdo ir garso dialogas…
Taip, sutinku. Matydamas, kaip drąsiai ir nenuspėjamai M. K. Čiurlionio muzika ima plėtotis, keistis, transformuotis nuo to momento, kai jis pradeda užsiimti vizualiaisiais menais, spėju, jo galvoje vyko nenutrūkstamas garso ir vaizdo dialogas. Manau, tam tikri vienos raiškos sprendimai iš karto maitindavo kitos raiškos vaizduotę, o pamėgintas naujas sprendimas toliau skatindavo naujus pirmosios raiškos ieškojimus. Tai buvo tarsi dvigubas veidrodis: vaizdas gimdo vaizdą, kurio refleksija gimdo naują vaizdą ir taip iki begalybės…
Kaip per M. K. Čiurlionį atverti vartus į kultūrą, pamatyti postčiurlionistinę Lietuvą?
Reikia tik neužmiršti, kad M. K. Čiurlionis iki šiol yra išlikęs vienintelis Lietuvos, o gal ir viso pasaulio kūrėjas, tuo pačiu metu pravėręs naujas erdves dvejose tokiose skirtingose kūrybos erdvėse – tapyboje ir muzikoje. Jo kūryboje esti nepaliaujamo atsinaujinimo spyruoklė… Todėl užsidaryti M. K. Čiurlionyje, o ne per jį atverti reikštų paminti jo kūrybos siekius.
M. K. Čiurlionio kūryboje dominuoja labiau lietuviška ar pasaulietinė regimybė?
M. K. Čiurlionis vizualiojoje kūryboje sugebėjo paliesti pačius giliausius, bendražmogiškiausius klodus. Kaip jis tai padarė – ne man spręsti. Mano matyti pavyzdžiai sako, kad japonas, iranietis, amerikietis, italas, suomis, prancūzas, rusas skaito M. K. Čiurlionio kūrinius „be vertėjo pagalbos“.
Ilgai mokėtės užsienyje. Ar meno samprata švietimo srityje itin kontrastinga lyginant su Lietuva?
Sunku palyginti. Mano formaliosios akademinės studijos vyko dar okupuotoje Lietuvoje, todėl, natūralu, ten meno samprata visada buvo pateikiama kaip kova tarp dviejų ideologijų. Man tai ir tada buvo, ir dabar yra svetima. Su Sonata veržėmės į pasaulį, kad atrastume kitokią sampratą. Ją radome. Šiandien susitikdamas su moksleiviais, studentais matau laisvus, mąstančius, jaučiančius žmones. Bet suprantu, kad labiausiai tai priklauso nuo konkrečių mokytojų… nes, deja, sutinku ir kitokių jaunų žmonių.
Kas galėjo būti esminis M. K. Čiurlionio Mokytojas?
Edukacijose jauniesiems klausytojams visada akcentuoju, kad M. K. Čiurlionis iš vaikystės atsineša tris labai svarbius visą jo kūrybą maitinančius įvėpimo šaltinius: gamtą, dainą ir bažnyčios vargonus. Per dainą jis lieka ištikimas lietuviškai tradicijai, nuolat ją perinterpretuoja, nes suprasdamas, kad Lietuvos balsas į pasaulio kultūrų šeimą įsipins ir prasmingai skambės būtent dėl unikalumo, kylančio iš senosios lietuviškos tradicijos. Labai intensyvus gamtos potyris nuspalvina visą jo kūrybą panteizmo dvasia – tai pats akivaizdžiausias jo kūrybos –muzikinės ir tapybinės – sluoksnis. O ankstyva pažintis su bažnytine aplinka (nuo vaikystės grojo vargonais bažnyčioje) skatina nuojautą, kad greta visada slypi didelė, neregima paslaptis, kviečianti nuolat ieškoti tobulybės.
Jūsų organizuojamas festivalis „Nepaklusniųjų žemė“ išsiskiria konceptualumu. Į nepaklusnumą žvelgiate kaip į kūrybingumo formą. Kaip žmogui išsiugdyti sveiką nepaklusnumą?
Nepaklusnumas veikiausiai yra mano įgimta savybė. O nepaklusnumas, kaip kūrybingumo forma, mano supratimu, yra labai natūrali būsena: kad atsirastų noras kurti, turi nepasitenkinti esama situacija, aplinka. Festivalis, kurį organizavau 15 metų, buvo itin gera kūrybinė laboratorija, labai praplėtusi požiūrį į pianisto veiklos ir saviraiškos erdves.
