Nuo vasaros, kada septyniese – Mia, Sonata, Rogeris, Andrius, Robertas, Mindaugas ir aš –susirinkome Neringoje į pirmąjį „Nepaklusniųjų žemės“ festivalį jau prabėgo daugiau kaip penkiolika metų.
Žvelgiant atgalios, nebeįmanoma mintimis aprėpti visų per penkiolika metų festivalyje parengtų muzikinių programų, peržengusių formalių žanrų ir stilių ribas, prisiminti visų kūrybinėse dirbtuvėlėse gimusių parodų, suskaičiuoti visų prie festivalio prisilietusių pačių įvairiausių pasaulio šalių muzikų, įvardinti visų aktorių ir šokėjų, kitų pačių netikėčiausių formų kūrėjų, kurie pridėjo savo talentą, ranką ir širdį, kad kiekviena iš šių penkiolikos vasarų Neringoje taptų praturtinančiu ir įsimintinu reiškiniu. Labai tikiuosi, kad daugelis dalyvių savo širdyse dar vis nešioja festivalio atgarsius.
Labai gerai prisimenu, kiek laiko mes su Mindaugu prieš pirmąjį festivalį praleidome diskutuodami, ginčydamiesi ir derindami savo mintis, kad „Nepaklusniųjų žemė“ netaptu dar vienu tradiciniu renginiu, o kad sukurtumėme išsiskiriančią festivalio dvasią ir kūną, kad labai margame kultūriniame lauke atrastume savo vietą ir erdvę, kuri prasmingai praturtintų kiekvieną, prisilietusį prie festivalio – ar jis būtų dalyvis, ar klausytojas.
Iš mūsų pirmojo septyneto pastaruosiuose festivaliuose belikome trise – Sonata, Mindaugas ir aš. Su džiaugsmu matau, kad festivalis sugebėjo per šešiolika metų nesusenti ir nesustabarėti. Ir toliau kasmet su Mindaugu puoselėjam festivalio dvasią, siekdami, kad jis liktų tuo nenuspėjamu ir laukiamu renginiu Neringoje, kur jis ir gimė.
Du praėjusių metų festivaliai buvo ypatingi ir įsimintini: užpernai reagavome į pirmojo pasaulinio karo pabaigos šimtmetį ir po tos audros Europoje gimstančias nepriklausomas valstybes: jungėme į vieną programą linksmąjį kareivį Šveiką, ir pasakos kareivį iš Igorio Stravinskio kūrinio; kitoje programoje prisiminėme karo sumaiščių nutildytus, beveik visiškai iš kultūros istorijos puslapių ištrintus įvairių šalių kompozitorių balsus; dar kitoje grojome naujai gimusių valstybių kompozitorių kūrinius. Daug vietos ten buvo ir gimstančios Lietuvos kultūrai – tyrėme, kaip seniausias lietuviškas paveldas rezonuoja šiandienos kūrėjų mintyse. Pernai mus per festivalį vedė dėmesys šiandienos aktualijoms, ypač ekosistemų trapumui ir medžiams, kuriuos pernai taip beatodairiškai kirto įvairiuose Lietuvos miestuose ir miškuose. Paskutinė penkioliktoji festivalio programa, tarsi „Requiem medžiams“, sujungė visas mūsų puoselėtas ir daugelį metų vystytas idėjas į vieną stiprų išsisakymą: tai buvo netikėtos struktūros renginys, su muzika jungiantis video projekciją ir istorinį Sofijos Čiurlionienės balso įrašą, kuriame žinoma muzika pynėsi su praktiškai nežinomais muzikos istorijos puslapiais; viskas vyko jaunųjų kūrybinių dirbtuvėlių dalyvių sukurtos scenografijos apsuptyje, o mes tarp kūrinių kalbėjome apie nepaprastai jautrias ekologines problemas.
Po šios programos, jausdamas penkiolikos festivalių krūvį ir žvelgdamas į 2020 metus, kurių metu Vilniuje, Lietuvoje ir užsienio šalyse jau buvau susiplanavęs intensyviai skleisti Čiurlionio kūrybą, siekiant kad 150-osioms metinėms mūsų tautos genijus būtų kuo labiau matomas pasauliniame meno kontekste, supratau, kad priėjau tam tikrą ribą, kurią būtų nepaprastai sunku peržengti su festivaliu „Nepaklusnių žemė“.
Ir vėl pasinėrėme į diskusijas su Mindaugu. Abu labai gerai jautėme, kad festivaliui reikia permainų ir atsinaujinimo, o taip pat supratome, geriausiai idėjų ir raiškų atšviežinimu užsiimti būtent tuo metu, kada „Nepaklusniųjų žemės“ festivalio matomumas ir idėjinė kokybė dar vis yra zenite, ir tik patys mes, festivalio rengėjai ir puoselėtojai, galime matyti jau iš tolo ateinančius saulėlydžio gaisus.
Šiemet festivalis ir vėl bus kitoks. Esu labai dėkingas, kad Mindaugas rado savyje jėgų tęsti mūsų bendrą kelionę net ir man apsisprendus, kad turiu kuriam laikui atsitraukti nuo man tokių brangių nepaklusnumo idėjų.
Jeigu dar vis skaitote šį mano laišką, suprantu, kad „Nepaklusniųjų žemė“ Jums yra brangus patyrimas, todėl labai kviečiu šiemet nepražiopsoti atsinaujinusio festivalio „N Žemė“. Kiekvieną buvusį ir būsimą festivalio dalyvį stipriai apkabinu kaip patį brangiausią šeiminykštį, kuris savo mintimis, darbais, dalyvavimu mūsų bendroje kelionėje mane visapusiškai praturtino, užgrūdino ir subrandino. Neatsisveikinu, o sakau – iki!
Rokas
Nuo šių metų festivalio programai diriguos violončelininkas, Klaipėdos kultūros magistras, Tarptautinio violončelės festivalio Klaipėdoje meno vadovas Mindaugas Bačkus ir Agnija Šeiko, choreografė, „Auksinio scenos kryžiaus” laureatė, Šeiko šokio teatras meno vadovė.
Kviečiame draugauti ir sekti festivalio „N žemė“ programą socialiniame tinkle „Facebook“.